Spinalonga - A Haunting Island With A Creepy History

Translated from Lithuanian with Google.com

As we know, in the old days, there was no internet, so people entertained themselves however they could. They drank heavily, fought a lot, staged elaborate public executions, and even died of disease more cheerfully than they do now. While today's people are decimated by the dreary AIDS, hepatitis, and cancer, in those glorious days, people died in droves from cholera, bubonic plague, and the most devastating disease of the Middle Ages and even the ancient world was, of course, leprosy. Although not as contagious as the plague or cholera, it gradually caused a person to rot alive for years, even decades, until death turned them into zombies from horror movies.

Kaip žinome, senais laikais nebuvo interneto, todėl žmonės linksminosi kaip tik galėjo. Jie daug gėrė, daug kovojo, rengė įmantrias viešas egzekucijas ir netgi mirė nuo ligų linksmiau nei dabar. Nors šių dienų žmones naikina niūrus AIDS, hepatitas ir vėžys, tais šlovingais laikais žmonės masiškai mirdavo nuo choleros, buboninio maro, o labiausiai niokojanti viduramžių ir net senovės pasaulio liga, žinoma, buvo raupsai. Nors ir ne tokia užkrečiama kaip maras ar cholera, ji pamažu priversdavo žmogų gyvam pūti metų metus, net dešimtmečius, kol mirtis paversdavo jį zombiais iš siaubo filmų.>

Of course, leprosy is now curable, but just 80 years ago, those who were unlucky enough to contract Hansen's disease were doomed to die. In the civilised 20th century, lepers spent the last years of their lives in leper colonies. Today, since leprosy is curable, there are few such institutions, and tourists visiting Crete can visit the former leper colony. This is the island of Spinalonga, about which I read a book many years ago, when I was still a schoolboy. That book so moved me that I had to visit Spinalonga when I was in Crete.

Žinoma, raupsai dabar išgydomi, tačiau vos prieš 80 metų tie, kuriems nepasisekė užsikrėsti Hanseno liga, buvo pasmerkti mirčiai. Civilizuotame XX amžiuje raupsuotieji paskutinius savo gyvenimo metus praleisdavo raupsuotųjų kolonijose. Šiandien, kadangi raupsai išgydomi, tokių įstaigų yra nedaug, o turistai, lankantys Kretą, turi galimybę aplankyti buvusios raupsuotųjų kolonijos teritoriją. Tai Spinalongos sala, apie kurią prieš daugelį metų, kai dar buvau moksleivis, skaičiau knygą. Ta knyga mane taip sujaudino, kad būdamas Kretoje turėjau aplankyti Spinalongą.>

The island is now used only as a tourist attraction. Until recently, it was a leper colony, where people with leprosy were brought from all over Greece and beyond. The Greeks even made a 26-episode series, "The Island," which was filmed on Spinalonga itself.

Dabar sala naudojama tik kaip turistų traukos objektas. Iki šiol tai buvo raupsuotųjų kolonija, į kurią raupsuotieji buvo atvežami iš visos Graikijos ir už jos ribų. Graikai netgi sukūrė 26 serijų serialą „Sala“, kuris buvo filmuojamas tiesiai Spinalongoje.>

Now, a few words about the history of this place. The fortress, of course, wasn't built for lepers, because when leprosy sufferers are hanging out on the island, enemies won't dare invade it, even without walls. The fortress was built by the Venetians, who ruled Crete until the 17th century, and it was so impregnable that it held the line for several decades after all of Crete had fallen under Ottoman rule. Spinalonga was eventually surrendered, as it became clear that a weakening Venice would no longer be able to recapture the island.

Dabar keli žodžiai apie šios vietos istoriją. Tvirtovė, žinoma, nebuvo pastatyta raupsuotiesiems, nes kai saloje apsistoja raupsuotieji, priešai nedrįsta jos pulti net ir be sienų. Tvirtovę pastatė venecijiečiai, kurie valdė Kretą iki XVII a., ir ji buvo tokia neįveikiama, kad išsilaikė kelis dešimtmečius po to, kai visa Kreta pateko į Osmanų imperijos rankas. Spinalonga galiausiai pasidavė, nes tapo aišku, kad silpnėjanti Venecija nebegalės atsikovoti salos.>

But the real fun began when Crete finally regained its freedom from the Ottomans at the end of the 19th century. Since the Turks used Spinalonga for smuggling, they were absolutely reluctant to leave the island. The Greeks, however, approached the problem with humor. Don't want to leave? That's your right. And our right is to increase our living space slightly, at the expense of the lepers. The prospect of a local zombie apocalypse certainly didn't inspire the descendants of the Janissaries, so they quickly packed up and left. Greeks established a leper colony on Spinalonga, which lasted until the early second half of the last century, when all its inhabitants either died or recovered.

Tačiau tikrosios linksmybės prasidėjo, kai XIX amžiaus pabaigoje Kreta pagaliau atgavo laisvę nuo Osmanų imperijos. Kadangi turkai naudojo Spinalongą kontrabandai, jie visiškai nenorėjo palikti salos. Tačiau graikai į šią problemą pažiūrėjo su humoru. Nenorite išvykti? Tai jūsų teisė. O mūsų teisė – šiek tiek padidinti savo gyvenamąją erdvę ir tai daryti raupsuotųjų sąskaita. Vietinės zombių apokalipsės perspektyva tikrai neįkvėpė janičarų palikuonių, todėl jie greitai susikrovė daiktus ir išvyko. Graikai Spinalongoje įkūrė raupsuotųjų koloniją, kuri gyvavo iki praėjusio amžiaus antrosios pusės pradžios, kai visi jos gyventojai arba mirė, arba pasveiko.>

It's time for us to go ashore to the island-city. Now the entrance has been rebuilt from the opposite side; we once saw it while circumnavigating the island on a yacht. And this is how this island-city looks from the sea. As you can see from the photo, it was surrounded by impenetrable defensive walls three meters thick. To get inside, you have to pass through a tunnel behind the fortified walls. This alone evokes a gloomy atmosphere.

Laikas mums išlipti į salos-miesto krantą. Dabar įėjimas atstatytas iš priešingos pusės; kartą jį matėme, kai jachta apiplaukėme salą. Štai kaip šis salos-miestas atrodo iš jūros. Kaip matote nuotraukoje, jį supa neįveikiamos trijų metrų storio gynybinės sienos. Norint patekti į vidų, reikia pereiti tunelį už įtvirtintų sienų. Vien tai sukuria niūrią atmosferą.>

This island is like a small town with its own laws and common areas, where people are isolated from the outside world and live out their final days. Initially, there were no amenities, no medicine, no aid, and limited food and water until someone arrived on the island who could reach the Greek government. The people were given benefits and became the richest among the nearby villages.

Ši sala yra tarsi mažas miestelis su savo įstatymais ir bendromis erdvėmis, kur žmonės yra izoliuoti nuo išorinio pasaulio ir gyvena paskutines savo dienas. Iš pradžių nebuvo jokių patogumų, vaistų, pagalbos, o maistas ir vanduo buvo riboti, kol į salą atvyko kas nors, kas galėjo pasiekti Graikijos vyriausybę. Žmonėms buvo suteiktos išmokos ir jie tapo turtingiausiais tarp aplinkinių kaimų.>

And now, I quickly describe what we could see on Spinalonga. First, I mention the Venetian fortifications. Some of them require literally climbing over rocks. The bastions offer spectacular views.

O dabar trumpai aprašysiu, ką galėjome pamatyti Spinalongoje. Pirmiausia paminėsiu venecijietiškus įtvirtinimus. Kai kuriuos iš jų galima tiesiogine prasme įveikti uolomis. Nuo bastionų atsiveria įspūdingi vaizdai.>

Second, the dead city itself. The dilapidated stone houses are from the Turkish period. Naturally, the descendants of the Janissaries were deeply offended before leaving the island and destroyed everything they couldn't carry.

Antra, pats miręs miestas. Apgriuvę akmeniniai namai yra iš turkų laikų. Natūralu, kad janičarų palikuonys prieš palikdami salą buvo labai įžeisti ir sunaikino viską, ko negalėjo panešti.>

The buildings from the period when lepers lived on the island appear newer. Some of them have been converted into mini-museums. The decayed body parts of lepers aren't on display, but some fascinating photographic copies are, including some from the Ottoman period. Some of the houses have been restored.

Pastatai iš laikotarpio, kai saloje gyveno raupsuotieji, atrodo naujesni. Kai kurie pastatai paversti mini muziejais. Raupsuotųjų kūno dalių nėra, tačiau yra keletas įspūdingų nuotraukų kopijų, įskaitant kai kurias iš Osmanų imperijos laikotarpio. Kai kurie namai buvo restauruoti.>

Besides the buildings mentioned, there are two churches on the island: St. George and St. Panteleimon. And the cemetery. Of course, it's there. This is where those who died of leprosy are buried.

Be minėtų pastatų, saloje yra dvi bažnyčios: Šv. Jurgio ir Šv. Panteleimono. Ir kapinės. Žinoma, jos ten pat. Čia palaidoti mirusieji nuo raupsų.>

Personally, I most enjoyed exploring the ruins and peering into the rooms of the dilapidated houses. We had both free time on the island and a guided tour, during which we learned many facts about the island's history. People, despite everything, lived, started families, and had children, even though it was forbidden, and inhabited this area until a cure for this disease was invented in America in the mid-20th century.

Asmeniškai man labiausiai patiko tyrinėti griuvėsius ir žvilgtelėti į apgriuvusių namų kambarius. Saloje turėjome ir laisvo laiko, ir ekskursiją su gidu, kurios metu sužinojome daug faktų apie salos istoriją. Žmonės, nepaisant visko, gyveno, kūrė šeimas ir gimdė vaikus, nors tai buvo draudžiama, ir gyveno šioje teritorijoje iki tol, kol XX amžiaus viduryje Amerikoje buvo išrastas vaistas nuo šios ligos.>

To say that people are soulless creatures and treat their own kind inhumanely is, well, not the right way to put it. Just 1900 years ago in Judea, as the Gospels say, lepers often lived in coffins. On this island, however, the sick received state benefits. They could communicate with nearby villages and established a sanitary checkpoint for exchanging goods and supplies. Over time, these benefits became significant, highlighting clear progress in human relations. This was real progress.

Teigti, kad žmonės yra bedvasės būtybės ir nežmoniškai elgiasi su saviškiais, na, nėra teisingas būdas tai sakyti. Dar prieš 1900 metų Judėjoje, kaip rašoma Evangelijose, raupsuotieji dažnai gyvendavo karstuose. Tačiau šioje saloje ligoniai gaudavo valstybės išmokas. Jie galėjo bendrauti su netoliese esančiais kaimais ir įkurti sanitarinį kontrolės punktą prekėms ir reikmenims keistis. Laikui bėgant ši išmoka tapo reikšminga, pabrėžianti aiškią žmonių santykių pažangą. Tai buvo tikra pažanga.>

Well, what else can I say? When the lepers lived on the island, there was a hospital, a movie theatre, and coffee shops. Now, some places are often just stones and ruins. I read that the last leper was cured in 1957. It's hard to believe that so many people used to die from a simple disease, as it is considered today. It's strange, but now we can only rejoice that the lives of those people on the island for about 50 years have remained just history. Well, I really didn't want this to still be an island of lepers.

Na, ką dar galiu pasakyti? Kai saloje gyveno raupsuotieji, čia buvo ligoninė, kino teatras ir kavinės. Dabar kai kurios vietos dažnai tėra akmenys ir griuvėsiai. Skaičiau, kad paskutinis raupsuotasis buvo išgydytas 1957 m. Sunku patikėti, kad anksčiau tiek daug žmonių mirdavo nuo paprastos ligos, kokia ji laikoma šiandien. Keista, bet dabar galime tik džiaugtis, kad tų žmonių gyvenimai saloje apie 50 metų liko tik istorija. Na, tikrai nenorėčiau, kad ši sala vis dar būtų raupsuotųjų.>

There are very few places for tourists to rest and sit down. And finding shade is very difficult. Be prepared to be exposed to the hot sun. Due to the salty humidity and strong winds, the island-city is slowly disappearing. If you want to reflect on your fate, this is the island for you. You can also visit it to broaden your horizons. For those who love ruins, it is a real refreshment for the soul. My only advice is to bring water. Or money, because water is expensive on the island.

Turistams vietų pailsėti ir atsisėsti yra labai mažai. O pavėsį rasti labai sunku. Pasiruoškite būti veikiami kaitrios saulės. Dėl sūrios drėgmės ir stipraus vėjo sala-miestas pamažu nyksta. Jei norite apmąstyti savo likimą, ši salai kaip tik jums. Taip pat galite ją aplankyti, kad praplėstumėte savo akiratį. Tiems, kurie mėgsta griuvėsius, tai tikra sielos atgaiva. Vienintelis mano patarimas – atsinešti vandens. Arba pinigų, nes vanduo saloje brangus.>

Finally, I want to say that not only did I love Spinalonga, but it was the most memorable experience of my entire trip to Crete. It is a beautiful place, very atmospheric, and has a dark history – in short, everything I love.

Galiausiai noriu pasakyti, kad man ne tik labai patiko Spinalonga, bet ir tai buvo įsimintiniausia mano kelionės į Kretą patirtis. Tai graži, labai atmosferiška ir tamsią istoriją turinti vieta – trumpai tariant, viskas, ką myliu.>

💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝

With love @madeirane

Photos are taken by me.

© 2026

---